Siandien bandydama vonioje(kad neprisiukslinciau,valio,Migle,tau irgi rupi buitis,pasirodo)nudildinti viena visai nepaklusnu rankos naga,pagavau save isisukus i atsiminimu bei minciu,kurias jie issauke srauta. Man pries akis begi vaizdai,tokia realus,tokie gyvi,rodos dar siek tie,ir buciau visus iki vienos isgyvenusi is naujo. As atsiminiau,kaip "grudinausi",kaip auginau savo sielai stora oda,kaip leisdavau laika viena. Manau,kad tam tikru ivykiu vedama ismokau buti viena ir nesijaudinti del to.Turbut net labiau dziaugtis,nei nesijaudinti. Budama viena isgyvendavau tikrai grazias akimirkas,kurios visiskai nebudavo susijusios su kazkuo ir jos nebudavo skirtos kazkam ; jos budavo tik mano vienos pacios,ir jos visos budavo apie DABAR. Akimirkos dazniausiai susidedavo is lukesciu,kontrasto tarp skubancio miesto ir neskubancios manes,kokios nors asociatyvios muzikos ausinuke bei tam tikru fiziniu pojuciu, pvz.: dregnas sniegas krenta ant mano veido.arba : vejo gusis pakelia lapus,...