Kai po ano ketvirtadienio slemo vaziavau namo,i autobusa reformatu stoteleje ilipo sviesiaplaukis vaikinas.Padvejojes pora sekundziu,ikrito i sedyne priesais mane,o as tik godziai suleidau zvilgsni i tankius plaukus.Taip akimis juos glostydama baisiai uzsimaniau uzsilipti ant jo,bet matyt uztektu tiesiog tureti ka apkabinti ir paglostyti. Jau kuri laika tiesiog stebiu aplinka ir darau isvadas.Ir kaip jos manes nedziugina.Nors dabar,idejusi siek tiek valios pastangu matau galimybes,ten kur anksciau regejau vien kliutis,ir nors ateitis sia akimirka dar nieko gero nezada,neleidziu sau apleisti pozityviu poziciju. Na ir kas,kad kazkokiu nenumatytu budu staiga,rodos,tapau niekam nereikalinga.Na ir kas,kad mano dienos ne tokios produktyvios,kaip noretusi.Ir kad pavasaris pasibaige slykstoka gaida,o galu gale niekas nepasikeite is esmes. As vis dar turiu savo knygas.Ir savo muzika,savo festivalines svajones bei dalyku,kuriuos reikia ivykdyti sarasa.As vis dar tikiu geresniu rytojumi,ir tai m...