As visa laika pasakoju zmonems,kaip nemegstu sausio-vasario menesiu.ypac vasario.
Pries dvejus metus,kai dar buvau dvyliktoje klaseje,ir maniau kad esu daug patyrusi gyvenime(o ir apskritai tie metai man buvo sakykimes salyginai brandus,nes ju metu pakeiciau savo nuomone apie keleta esminiu dalyku,supratau,kad jau daug ko nebebijau,ir kad esu pakankamai sukaupusi patirties bei pavyzdziu,kad galeciau laikyti sau truputeli aukstesne kartele,nei visad),taigi,o pats vasario menuo jau tarsi buvo visiskas susitaikymas su savimi.(pasidavimas),nes visa,kas blogiausia buvo issisprende tarp kaledu ir naujuju metu,tada mire mano senelis.
o mazdaug po savaites mire mano klasioke.
senelio mirtis buvo vienas is tu dalyku,kuriuos turbut pergyvena didzioji dalis zmoniu bent karta savo gyvenime(plius tai buvo pirmosios laidotuves mano gyvenime).
Tai,kas nutiko klasiokei,buvo itin didelis dalyku-kuriu-niekada-nesi-patyres-bei-nezinai-kaip-reaguoti paketo papildymas.
Prisimenu,kad ta vakara,kai gavau zinute is klasiokes,sureagavau tiesiog niekaip, buvau dar visiskai neatsigavusi po senelio laidotuviu,siek tiek nepatikejau ta zinia(nes ji buvo staigi ir visiskai neitiketina) o kai galiausiai suvokiau dalyko esme,jauciausi labai blogai.mes niekada daug nebendravome,bet vien buvimas labai arti tam tikru zmoniu ilga laiko tarpa ipareigoja.man buvo labai labai gaila jos tevu;jos draugu;daug masciau apie gyvenimo neisvengiamumus,apie daugybe kasdieniu beprasmisku dalyku.
(tarkime kad ir apie jos profili Facebooke-berods iki siol jis tebera,ir bus visa amzinybe.)
Masciau apie tai,ko ji nepatirs,ir ka dar galiu patirti as;jauciausi blogai ir tuo paciu metu itin gerai.
Sunkiausia buvo,kai vyko pacios laidotuves.visi klasiokai lankesi sarvojimo saleje,beveik visos merginos verke,o as negalejau,taip netikrai man atrode tos asaros,isspaustai.
Ir apskritai,klase buriavosi lyg neapsiplunksnavusiu visciuku burelis,maseje niekada nematytu zmoniu,kurie greiciausiai is tiesu buvo jai ARTIMI.(musu aukletoja minejo,kad tevai labai dekingi buvo uz musu apsilankyma ir uzuojautos pareiskima).
as prisiminiau,kaip jauciausi dar visai neseniai,kai pati autobusu ziema,per purvus ir vandeni,leda ir salti,viena vaziavau i sarvojimo sale;kaip kone transo busenoje sedejau ten,uzhipnotizuota gedulingos muzikos ir apsvaigusi nuo leliju kvapo.tiesiog nebeismaniau,ka daryti,baisiausiai jaudinausi del tecio ir mociutes,labiausiai del tecio;ziurejau i man visiskai nematytus zmones,ir jiem priejus isspausdavau familiara sypsena,is tiesu galvodama kas jie tokie po velniu.
(mintis cia nutruksta,nes zut but turiu pamineti kita dalyka)
Turbut cia viena kvailesniu mano padarytu isvadu,taciau susimasciau,jog itin stipru rysi jauciu su zmonemis,su kuriais sieja kokios nors dideles nelaimes. katastrofos tiesiog.
Pries dvejus metus,kai dar buvau dvyliktoje klaseje,ir maniau kad esu daug patyrusi gyvenime(o ir apskritai tie metai man buvo sakykimes salyginai brandus,nes ju metu pakeiciau savo nuomone apie keleta esminiu dalyku,supratau,kad jau daug ko nebebijau,ir kad esu pakankamai sukaupusi patirties bei pavyzdziu,kad galeciau laikyti sau truputeli aukstesne kartele,nei visad),taigi,o pats vasario menuo jau tarsi buvo visiskas susitaikymas su savimi.(pasidavimas),nes visa,kas blogiausia buvo issisprende tarp kaledu ir naujuju metu,tada mire mano senelis.
o mazdaug po savaites mire mano klasioke.
senelio mirtis buvo vienas is tu dalyku,kuriuos turbut pergyvena didzioji dalis zmoniu bent karta savo gyvenime(plius tai buvo pirmosios laidotuves mano gyvenime).
Tai,kas nutiko klasiokei,buvo itin didelis dalyku-kuriu-niekada-nesi-patyres-bei-nezinai-kaip-reaguoti paketo papildymas.
Prisimenu,kad ta vakara,kai gavau zinute is klasiokes,sureagavau tiesiog niekaip, buvau dar visiskai neatsigavusi po senelio laidotuviu,siek tiek nepatikejau ta zinia(nes ji buvo staigi ir visiskai neitiketina) o kai galiausiai suvokiau dalyko esme,jauciausi labai blogai.mes niekada daug nebendravome,bet vien buvimas labai arti tam tikru zmoniu ilga laiko tarpa ipareigoja.man buvo labai labai gaila jos tevu;jos draugu;daug masciau apie gyvenimo neisvengiamumus,apie daugybe kasdieniu beprasmisku dalyku.
(tarkime kad ir apie jos profili Facebooke-berods iki siol jis tebera,ir bus visa amzinybe.)
Masciau apie tai,ko ji nepatirs,ir ka dar galiu patirti as;jauciausi blogai ir tuo paciu metu itin gerai.
Sunkiausia buvo,kai vyko pacios laidotuves.visi klasiokai lankesi sarvojimo saleje,beveik visos merginos verke,o as negalejau,taip netikrai man atrode tos asaros,isspaustai.
Ir apskritai,klase buriavosi lyg neapsiplunksnavusiu visciuku burelis,maseje niekada nematytu zmoniu,kurie greiciausiai is tiesu buvo jai ARTIMI.(musu aukletoja minejo,kad tevai labai dekingi buvo uz musu apsilankyma ir uzuojautos pareiskima).
as prisiminiau,kaip jauciausi dar visai neseniai,kai pati autobusu ziema,per purvus ir vandeni,leda ir salti,viena vaziavau i sarvojimo sale;kaip kone transo busenoje sedejau ten,uzhipnotizuota gedulingos muzikos ir apsvaigusi nuo leliju kvapo.tiesiog nebeismaniau,ka daryti,baisiausiai jaudinausi del tecio ir mociutes,labiausiai del tecio;ziurejau i man visiskai nematytus zmones,ir jiem priejus isspausdavau familiara sypsena,is tiesu galvodama kas jie tokie po velniu.
(mintis cia nutruksta,nes zut but turiu pamineti kita dalyka)
Turbut cia viena kvailesniu mano padarytu isvadu,taciau susimasciau,jog itin stipru rysi jauciu su zmonemis,su kuriais sieja kokios nors dideles nelaimes. katastrofos tiesiog.
Comments
Post a Comment