Kaži kodėl visuomet reikia pradėti nuo įžangų,kai išties tik norisi ištėkšti kokį vieną-du niekingus sakiniu apie savo nebūtį ir pranykti?
Šią savaitę sužinojau,jog,rodos,esu lengvai pažeidžiama. Šį kartą mane įžeidė dėstytoja, sudrebindama mano šiaip-jau-nesunaikinamą-pasitikėjimą-savo jėgomis ir tikėjimą,jog viskas,ko imuosi būna labai gera,arba geriausia.
Man labai šalta,visuomet,bet nekeisiu savo odinės striukės,nė už ką,o labiausiai norėčiau šį lapkritį vėl trumpam išnykti į Londoną,ten kur balandžiai ir voverės,kur aš ir visas mano laikas ir miestas,ir aš - niekas tame mieste.
Kaip ir aš,dabar niekas netgi savo gyvenime.
Mane vėl persekioja trūkumas,arba kasmetinis kaži ko prarasta gedėjimas, ir, savo nelaimei pradėjau pernelyg dažnai lyginti tai,kaip jaučiuosi dabar su kaip jaučiausi tada,lygiai prieš metus, su P.
Buvimas su P. man sukeldavo tokią galybę emocijų,o siaube,žiūrėjau ir lydžiausi kaip sviestas ant duonos,uodžiau kaklą,gėriau į save jo šilumą,tirpau ir mylėjau,atrodo,ir nieko neveikimas manęs neerzino.Norėjau gulėti jį apsikabinusi visą amžinybę.
O dabar vėl nerimstu,ir vakar eilinį kartą gulint susisupus i antklodę ir drebant nuo šalčio galvoju siaubingą dalyką - kad V.,gulintis šalia ir perkantis dormeo čiužinį internetu man nieko nereiškia ; kad aš neatmenu,ar nors kartą būnant su juo man sudrebėjo širdis, kad nieko neveikimas mane kaip reikiant erzina,bet nesakau to,nes bijau ižeisti; kad santykiai panašėja į "friends with benefits"ir scenarijus beveik visuomet tas pats: aš jį paimu iš darbo,mes kažką veikiam arba ne,tada pasimylim ir aš iškart važiuoju namo.Ir važiuodama nieko nejaučiu.Ir pasiimdama nieko nejaučiu.Ir dabar,rašydama,beveik nieko nejaučiu.
Ai,dar verkiu kasdien.
Turėjau vyrų šiaip sau ; turėjau tą kurį maniau mylinti,turiu tą,su kuriuo gulėti gera bet ,rodos,nieko daugiau.
Dieve,kaip aš bijau būti viena.
Šią savaitę sužinojau,jog,rodos,esu lengvai pažeidžiama. Šį kartą mane įžeidė dėstytoja, sudrebindama mano šiaip-jau-nesunaikinamą-pasitikėjimą-savo jėgomis ir tikėjimą,jog viskas,ko imuosi būna labai gera,arba geriausia.
Man labai šalta,visuomet,bet nekeisiu savo odinės striukės,nė už ką,o labiausiai norėčiau šį lapkritį vėl trumpam išnykti į Londoną,ten kur balandžiai ir voverės,kur aš ir visas mano laikas ir miestas,ir aš - niekas tame mieste.
Kaip ir aš,dabar niekas netgi savo gyvenime.
Mane vėl persekioja trūkumas,arba kasmetinis kaži ko prarasta gedėjimas, ir, savo nelaimei pradėjau pernelyg dažnai lyginti tai,kaip jaučiuosi dabar su kaip jaučiausi tada,lygiai prieš metus, su P.
Buvimas su P. man sukeldavo tokią galybę emocijų,o siaube,žiūrėjau ir lydžiausi kaip sviestas ant duonos,uodžiau kaklą,gėriau į save jo šilumą,tirpau ir mylėjau,atrodo,ir nieko neveikimas manęs neerzino.Norėjau gulėti jį apsikabinusi visą amžinybę.
O dabar vėl nerimstu,ir vakar eilinį kartą gulint susisupus i antklodę ir drebant nuo šalčio galvoju siaubingą dalyką - kad V.,gulintis šalia ir perkantis dormeo čiužinį internetu man nieko nereiškia ; kad aš neatmenu,ar nors kartą būnant su juo man sudrebėjo širdis, kad nieko neveikimas mane kaip reikiant erzina,bet nesakau to,nes bijau ižeisti; kad santykiai panašėja į "friends with benefits"ir scenarijus beveik visuomet tas pats: aš jį paimu iš darbo,mes kažką veikiam arba ne,tada pasimylim ir aš iškart važiuoju namo.Ir važiuodama nieko nejaučiu.Ir pasiimdama nieko nejaučiu.Ir dabar,rašydama,beveik nieko nejaučiu.
Ai,dar verkiu kasdien.
Turėjau vyrų šiaip sau ; turėjau tą kurį maniau mylinti,turiu tą,su kuriuo gulėti gera bet ,rodos,nieko daugiau.
Dieve,kaip aš bijau būti viena.
Comments
Post a Comment