Kone savaitė,kai esu galutinai išsimušusi iš įprasto gyvenimo ritmo,kuris būna būdingas balandžiui.
Saulėtos dienos ir konkrečios veiklos trūkumas;taip seniai patirti pasivalkiojimai po miestą šiaip sau,ledų valgymas kudirkos aikštėje,pastovus ir nenutrūkstamas galvojimas (kuris jau nebeerzina,bent kol kas),Jamie Woon klausymas (bei neitkėtini jo veido bruožai,gerai,ne tiek neįtikėtini,kiek ilgai laukti,jau ėmiau manyti,kad tokių vaikinų nėra ir niekada nebuvo,o aš juos susigalvojau - tuos tamsiaplaukius,barzdotus ir t.t.,žinau,kartojuosi), nepadorios mintys sėdint VU filologyne per anglų literatūros konferenciją,mintys kurias sukėtė "Lolitos" analizė,Karolis,kuris manęs nepažino,kasdieniniai susitikimai su Juste - visa tai kažkaip priverstinai,tačiau maloniai perša mintis apie vis labiau artėjančią,teigiamą vasarą.
Nuo šios savaitės pradėsiu lankyti sporto klubą,namas(pirmas mano užsakymas) apžiūrėtas ir laukia sprendimų,peržiūra jau kėsinasi į mano asmeninį gyvenimą savo nenumaldomu artėjimu,o sodas maldauja būti išravėtas; tad konkrečios fizinės veiklos lyg ir netrūksta,vis ilgesingai žvilgčioju į augančią knygų krūvelę ant kavos staliuko,dar ilgesingiau žvilgčioju į praeitį,kuri niekaip neišsipildo.
Taip ilgai laukiau slemo,o kai jau išragavau ten vieną alaus,supratau,kiek laiko praėjo;ir kokie savotiškai brangūs man tapo Bix'ai.Kad jau visas mėnuo,po to kai šlykščiai palikau Dovydą nieko nepaaiškinusi jam,kad vis dar žvilgčioju į duris.Ernesto nebuvo,kas laimėjo taip ir nesužinojau ir man pradėjo patikti Kudirka.O slemo naujokai visai nepatinka.Vis dar virpinu idėją kadanors suDALYVAUTI jame.
Po trumpo pokalbio su Bix'ų barmenu ir Justės palydėjimo vos spėjau į paskutinį troleibusą.
Mano Vilnius ir aš,viena jame.Mano Vilnius prieš mane,tas kuriame jaučiuosi pažeidžiama ir nesaugi,mano mylimiausias,mano viskas.
.......................
Sekmadienį praleidžiu kapinėse/sode,užsiimdama šiaip jau man neįprasta veikla : ravėjimu,pelyčių lavonėlių iš sandėliuko pašalinimu,vaismedžių genėjimu ir t.t.,viso to pasekome man dar dabar šiek tiek peršti nugarą,ji įdegusi ir rausva,bet odieve,kaip aš myliu šį skausmą.
Visos istorijos,susijusios su sodu yra keistos ir neužbaigtos,o pati vieta tarytum prakeikta; visi žmonės kuriems trokštu jį parodyti ir pasidalinti tuo gerumu ir pilnatve,kuri tvyro galiausiai išnyksta iš mano gyvenimo.
Sode turėjo būti kažkas nuostabaus su Ignu; suvestos sąskaitos su Di , gražiai leidžiamos vasaros pavakarės su Vytu ir , ir žinoma Po.Jis privalėjo tai pamatyti,išjausti tai ką išjausdavau aš,savo kailiu patirti magiją apie kurią karts nuo karto jam pasakodavau.
Neišsipildė niekas.Aš vėl viena myliu savo sodą,viena slankioju siauromis dulkėtomis gatvelėmis ir viena springstu nesibaigiančiu ilgesiu senų dienų bei žavesiu,kuris nyksta,palaipsniui.
Sodas yra mano vienuolynas,ir kuo toliau,tuo aiškiau tai suprantu.
...................
Sėdžiu laiminga,šypsausi,nors naktim sapnuoju košmarus,sapnuoju kaip šoku iš trečio aukšto,per liūtį bėgu nuo mirties ir išduodu žmones,va taip.
Bet šypsausi,nes malonus nuovargis ima viršų po treniruotės;nes Kurmis turi kažkokią naują panelę(visiškai nesuprantu,kodėl tuo džiaugiuosi,bet tikrai,ir dar nuoširdžiai),nes Tado ir Kurmio draugystė ten,Alytuje man asmeniškai kai ką įrodo(sunkiai žodžiais apibrėžiama,bet tai susiję su draugyte,bėgančiu laiku,pastovumu laikinume ir mažais miesteliais,bet daugiausia tai apie santykius ir koja kojon einantį progresą),nes Ingrida ir Paulius vėl susitaikė,nes Agnė jau tuoj tuoj gimdys,nes aplink mane vien tik laimingos istorijos ir laimingi žmonės,nes viltis tebėra vertas tikėjimo dalykas,nes aš pasirodo puoselėju tą kažkokią meilę žmonėms,nes man truputį gaila Kęsto dėl jo ilgo vienišo periodo,nes man truputį pavydu,kaip jis tvarkosi(tvarkėsi) su tuo.Nes dar daug kas makes sense.
............
Ir nes skaityti "Silva Rerum" tapo išties įdomu.
...........
Let me take you on a trip
Around the world and back
And you won't have to move
You just sit still
Now let your mind do the walking
Let my body do the talking
Let me show you the world in my eyes
I'll take you to the highest mountain
To the depths of the deepest sea
And we won't need a map, believe me
Saulėtos dienos ir konkrečios veiklos trūkumas;taip seniai patirti pasivalkiojimai po miestą šiaip sau,ledų valgymas kudirkos aikštėje,pastovus ir nenutrūkstamas galvojimas (kuris jau nebeerzina,bent kol kas),Jamie Woon klausymas (bei neitkėtini jo veido bruožai,gerai,ne tiek neįtikėtini,kiek ilgai laukti,jau ėmiau manyti,kad tokių vaikinų nėra ir niekada nebuvo,o aš juos susigalvojau - tuos tamsiaplaukius,barzdotus ir t.t.,žinau,kartojuosi), nepadorios mintys sėdint VU filologyne per anglų literatūros konferenciją,mintys kurias sukėtė "Lolitos" analizė,Karolis,kuris manęs nepažino,kasdieniniai susitikimai su Juste - visa tai kažkaip priverstinai,tačiau maloniai perša mintis apie vis labiau artėjančią,teigiamą vasarą.
Nuo šios savaitės pradėsiu lankyti sporto klubą,namas(pirmas mano užsakymas) apžiūrėtas ir laukia sprendimų,peržiūra jau kėsinasi į mano asmeninį gyvenimą savo nenumaldomu artėjimu,o sodas maldauja būti išravėtas; tad konkrečios fizinės veiklos lyg ir netrūksta,vis ilgesingai žvilgčioju į augančią knygų krūvelę ant kavos staliuko,dar ilgesingiau žvilgčioju į praeitį,kuri niekaip neišsipildo.
Taip ilgai laukiau slemo,o kai jau išragavau ten vieną alaus,supratau,kiek laiko praėjo;ir kokie savotiškai brangūs man tapo Bix'ai.Kad jau visas mėnuo,po to kai šlykščiai palikau Dovydą nieko nepaaiškinusi jam,kad vis dar žvilgčioju į duris.Ernesto nebuvo,kas laimėjo taip ir nesužinojau ir man pradėjo patikti Kudirka.O slemo naujokai visai nepatinka.Vis dar virpinu idėją kadanors suDALYVAUTI jame.
Po trumpo pokalbio su Bix'ų barmenu ir Justės palydėjimo vos spėjau į paskutinį troleibusą.
Mano Vilnius ir aš,viena jame.Mano Vilnius prieš mane,tas kuriame jaučiuosi pažeidžiama ir nesaugi,mano mylimiausias,mano viskas.
.......................
Sekmadienį praleidžiu kapinėse/sode,užsiimdama šiaip jau man neįprasta veikla : ravėjimu,pelyčių lavonėlių iš sandėliuko pašalinimu,vaismedžių genėjimu ir t.t.,viso to pasekome man dar dabar šiek tiek peršti nugarą,ji įdegusi ir rausva,bet odieve,kaip aš myliu šį skausmą.
Visos istorijos,susijusios su sodu yra keistos ir neužbaigtos,o pati vieta tarytum prakeikta; visi žmonės kuriems trokštu jį parodyti ir pasidalinti tuo gerumu ir pilnatve,kuri tvyro galiausiai išnyksta iš mano gyvenimo.
Sode turėjo būti kažkas nuostabaus su Ignu; suvestos sąskaitos su Di , gražiai leidžiamos vasaros pavakarės su Vytu ir , ir žinoma Po.Jis privalėjo tai pamatyti,išjausti tai ką išjausdavau aš,savo kailiu patirti magiją apie kurią karts nuo karto jam pasakodavau.
Neišsipildė niekas.Aš vėl viena myliu savo sodą,viena slankioju siauromis dulkėtomis gatvelėmis ir viena springstu nesibaigiančiu ilgesiu senų dienų bei žavesiu,kuris nyksta,palaipsniui.
Sodas yra mano vienuolynas,ir kuo toliau,tuo aiškiau tai suprantu.
...................
Sėdžiu laiminga,šypsausi,nors naktim sapnuoju košmarus,sapnuoju kaip šoku iš trečio aukšto,per liūtį bėgu nuo mirties ir išduodu žmones,va taip.
Bet šypsausi,nes malonus nuovargis ima viršų po treniruotės;nes Kurmis turi kažkokią naują panelę(visiškai nesuprantu,kodėl tuo džiaugiuosi,bet tikrai,ir dar nuoširdžiai),nes Tado ir Kurmio draugystė ten,Alytuje man asmeniškai kai ką įrodo(sunkiai žodžiais apibrėžiama,bet tai susiję su draugyte,bėgančiu laiku,pastovumu laikinume ir mažais miesteliais,bet daugiausia tai apie santykius ir koja kojon einantį progresą),nes Ingrida ir Paulius vėl susitaikė,nes Agnė jau tuoj tuoj gimdys,nes aplink mane vien tik laimingos istorijos ir laimingi žmonės,nes viltis tebėra vertas tikėjimo dalykas,nes aš pasirodo puoselėju tą kažkokią meilę žmonėms,nes man truputį gaila Kęsto dėl jo ilgo vienišo periodo,nes man truputį pavydu,kaip jis tvarkosi(tvarkėsi) su tuo.Nes dar daug kas makes sense.
............
Ir nes skaityti "Silva Rerum" tapo išties įdomu.
...........
Let me take you on a trip
Around the world and back
And you won't have to move
You just sit still
Now let your mind do the walking
Let my body do the talking
Let me show you the world in my eyes
I'll take you to the highest mountain
To the depths of the deepest sea
And we won't need a map, believe me
Comments
Post a Comment