*
Only after disaster can we be resurrected.
*
It's only after we've lost everything that we're free to do anything.
*
The things you own end up owning you.
*
Losing all hope was freedom.
(As tik sedeciau ir linkseciau galva.Nuejusi i virtuve isipilciau vandens n-taji karta,saltas pedas susikelciau ant vis-dar-salto radiatoriaus.Tada jauciausi taip gerai,kad prisibaigimui tiesiog kontempliuociau sias mintis,kol galiausiai visi mano gyvenimo patyrimai susimaltu i vientisa purvina tyre.Uzbarscius baltos pudros(tai gali buti bet kas) atrodytu visai padoriai.Taip,kaip ir turi atrodyti.Spoksodama pro langa(ir jau isijungusi lempas kambaryje-neduok dieve,dar nera sesiu) i geltona berza murziname fone,blaskoma tai i viena tai i kita puse,isijungciau kazka tarp massive attack'u ir autumn leaves.Nes gi as norejau,kad visas mano gyvenimas butu kaip filmas.As norejau jaustis slyksciai,nes tikejau- skauda,reiskia gyveni.
Parasyciau va toki kupina savigailos blogo irasa,tada vis skaityciau ji ir gereciausi savimi.
Dieve,as tokia kvaila.
Jauciuosi subanalejusi.
Jauciuosi pasidavusi.
Jauciuosi isdavusi save(?)
Jauciuosi maza,silpna ir priklausoma.
LABAI priklausoma.
Nenoriu taip jaustis.
Bet noriu kad viso to priezastis niekada nesibaigtu(ir tikrai butu neapdairu viska tiesiog suversti rudeniui,kad ir kokia niuruma siuo metu imtu virsu)
Atrodo as tiesiog nesugebu dziaugtis,nes kai pozityvus dalykas trunka ilgiau nei man iprasta-as imu nebepasitiketi.imu itarineti,nes na juk taip tiesiog-negali-buti.
Dar karta:Dieve as tokia kvaila.)
Ir as laiminga.
Only after disaster can we be resurrected.
*
It's only after we've lost everything that we're free to do anything.
*
The things you own end up owning you.
*
Losing all hope was freedom.
(As tik sedeciau ir linkseciau galva.Nuejusi i virtuve isipilciau vandens n-taji karta,saltas pedas susikelciau ant vis-dar-salto radiatoriaus.Tada jauciausi taip gerai,kad prisibaigimui tiesiog kontempliuociau sias mintis,kol galiausiai visi mano gyvenimo patyrimai susimaltu i vientisa purvina tyre.Uzbarscius baltos pudros(tai gali buti bet kas) atrodytu visai padoriai.Taip,kaip ir turi atrodyti.Spoksodama pro langa(ir jau isijungusi lempas kambaryje-neduok dieve,dar nera sesiu) i geltona berza murziname fone,blaskoma tai i viena tai i kita puse,isijungciau kazka tarp massive attack'u ir autumn leaves.Nes gi as norejau,kad visas mano gyvenimas butu kaip filmas.As norejau jaustis slyksciai,nes tikejau- skauda,reiskia gyveni.
Parasyciau va toki kupina savigailos blogo irasa,tada vis skaityciau ji ir gereciausi savimi.
Dieve,as tokia kvaila.
Jauciuosi subanalejusi.
Jauciuosi pasidavusi.
Jauciuosi isdavusi save(?)
Jauciuosi maza,silpna ir priklausoma.
LABAI priklausoma.
Nenoriu taip jaustis.
Bet noriu kad viso to priezastis niekada nesibaigtu(ir tikrai butu neapdairu viska tiesiog suversti rudeniui,kad ir kokia niuruma siuo metu imtu virsu)
Atrodo as tiesiog nesugebu dziaugtis,nes kai pozityvus dalykas trunka ilgiau nei man iprasta-as imu nebepasitiketi.imu itarineti,nes na juk taip tiesiog-negali-buti.
Dar karta:Dieve as tokia kvaila.)
Ir as laiminga.
Citatos is "Kovos klubo"
Nuotraukos - deviantart.
Comments
Post a Comment