Stai jau antra savaite,kai tiesiog nebegaliu vaikscioti i paskaitas.Nueinu,taciau neapsikentusi vel pranykstu.Viskas,kas ten vyksta-daugiau ar maziau atrodo beprasmiska,ir as tiesiog nebezinau ka man toliau daryti,tiksliau nezinau ka NORECIAU daryti.
Tos pacios dvi savaites,kai as tiesiog nebegaliu normaliai maitintis.Kartais viskas taip sukyla,jog atrodo is manes tuoj turetu issokti nemenkas vienaragis(?),kuris spardosi ir neleidzia man pabalgyti.
Vienas ismintingas zmogus sake,kad toks jausmas aplanko,kai buna prasti santykiai su zmonemis.Tam tikra kone depresijos forma.Deja mano nei svoris nei apetitas nemazeja,as tiesiog negaliu.
(ir beje siek tiek sutrikau,jam paminejus prastus santykius-kol kas sis ruduo yra vienas geriausiu,kokius turejau.Gal todel,kad jis visai nerudeniskas, kupinas keistu minciu ir pojuciu,atsitiktinumu,nenumatytu dalyku.)
Viena vertus,esu kazkaip(?) verciama veikti daugiau,noreti daugiau,reikalauti daugiau,kokybes ir kiekybes.
Ir tuo paciu metu niekaip neapleidzia jausmas jog tiesiog tureciau dziaugtis dabartine situacija,tarsi suo is dangaus nukritusiu kaulu.
Gal tai ir tiesa.
Gal as taip ir darau.
As taip ir darau.
Ir nors,bendrai paemus jauciuosi gerai,sia akimirka senieji "pomegiai" ima virsu.
Tai vis tu kaltas,kad nemoki skaityti mano minciu.
Tai vis tu kaltas,kad visokiausiai mazi dalykai ir nereiksmingi pokalbiai verciai mane jaustis taip gerai-ir taip blogai,kai vel lieku viena.
nuotrauka is efoto.lt
Ruduo,as vel jauciuosi isprotejus.
Nors isprotejusi jauciuosi visada.
Tai man silta
Tai salja,bet jauku.
O uzvis labiausiai dabar noreciau kokie spalio popiete,jau zvarbstant sedeti ant suoliuko zveryne,geriant kakava ir kalbant visokius mazus dalykus.
Tos pacios dvi savaites,kai as tiesiog nebegaliu normaliai maitintis.Kartais viskas taip sukyla,jog atrodo is manes tuoj turetu issokti nemenkas vienaragis(?),kuris spardosi ir neleidzia man pabalgyti.
Vienas ismintingas zmogus sake,kad toks jausmas aplanko,kai buna prasti santykiai su zmonemis.Tam tikra kone depresijos forma.Deja mano nei svoris nei apetitas nemazeja,as tiesiog negaliu.
(ir beje siek tiek sutrikau,jam paminejus prastus santykius-kol kas sis ruduo yra vienas geriausiu,kokius turejau.Gal todel,kad jis visai nerudeniskas, kupinas keistu minciu ir pojuciu,atsitiktinumu,nenumatytu dalyku.)
Viena vertus,esu kazkaip(?) verciama veikti daugiau,noreti daugiau,reikalauti daugiau,kokybes ir kiekybes.
Ir tuo paciu metu niekaip neapleidzia jausmas jog tiesiog tureciau dziaugtis dabartine situacija,tarsi suo is dangaus nukritusiu kaulu.
Gal tai ir tiesa.
Gal as taip ir darau.
As taip ir darau.
Ir nors,bendrai paemus jauciuosi gerai,sia akimirka senieji "pomegiai" ima virsu.
Tai vis tu kaltas,kad nemoki skaityti mano minciu.
Tai vis tu kaltas,kad visokiausiai mazi dalykai ir nereiksmingi pokalbiai verciai mane jaustis taip gerai-ir taip blogai,kai vel lieku viena.
Ruduo,as vel jauciuosi isprotejus.
Nors isprotejusi jauciuosi visada.
Tai man silta
Tai salja,bet jauku.
O uzvis labiausiai dabar noreciau kokie spalio popiete,jau zvarbstant sedeti ant suoliuko zveryne,geriant kakava ir kalbant visokius mazus dalykus.
Comments
Post a Comment